Pirmieji kino teatrai Jurbarke

Kuo turtingiau žmonės pradeda gyventi, tuo daugiau pinigų gali išleisti pramogoms. Jurbarkas irgi galėjo pasigirti įvairiomis pramogomis. Įvairios jaunimo organizacijos, moksleiviai nuolat patys statydavo spektaklius. Atvykdavo aktoriai iš Kauno Valstybinio teatro. Dažnai Jurbarko mokiniai vykdavo į ekskursijas, mėgo išvykas į gamtą. Mieste veikė kelios bibliotekos, knygynai, kur buvo galima buvo gauti pačių naujausių knygų lietuvių,  jidiš ir hebrajų kalbomis. Laikraščius atplukdydavo kas rytą laivais iš Kauno arba atveždavo autobusais. Prieškariu mieste veikė net trys kino teatrai.

Jaunimo į visus kino filmus neleisdavo, labiau skatino lankyti teatrus, tačiau kinas buvo labai populiarus. Kinu rūpinosi ir miesto valdžia. Jau 1921 metais Jurbarke buvo parengtas kino teatro projektas, o 1930 – tam tikslui pritaikomi keli senieji pastatai.  Taip Tilžės ir Sodų – dabar  Vydūno gatvių kampe atsirado kino teatras ,,Rekord“, o  Kauno gatvės pradžioje – ,,Triumf“.

Senose nuotraukose matome, kad ,,Rekord“ kvietė žiūrovus į buvusią caro laikų kariškių valgyklą.  Kino teatro savininkas galėjo būti Mauša Kaplanas.  1932 m. rugsėjo gale šį mūro pastatą  už 15 000 litų nupirko buvęs banko direktorius A. Petravičius. Tais pačiais metais ten jau veikė organizacija „Vyčiai“ ir nuomojosi salę.  Po šešių metų  buvusioje kino salėje buvo įkurta Šaulių organizacijos sporto salė. Miestiečiai beveik kiekvieną sekmadienį į ją rinkdavosi klausytis M. Valančiaus, J. Basanavičiaus vardo universitetų lektorių. Temos buvo dėstomos aktualiomis temomis, tokiomis kaip „Laisvamanių teisės“,  jų pasiklausyti   būdavo kviečiama net policijos apsauga. Paskaitų metu būdavo rodomi ,,gyvi paveikslai“ – tai kinas.  Pastatas stovi ir dabar  – tai kavinė ‚,Šašlykinė“.

Feinbergų elektrinė tiekė elektrą abiems kino teatrams. Prie durų bilietus tikrindavo durininkai. Filmus rodydavo penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais. Jei viename rodė labai gerą, kitas kino teatras tą dieną būdavo tuščias, be žiūrovų. Jei parduotuvėse prieškariu kainos nebūdavo nurodomos, reikėdavo derėtis, tai kino teatre bilieto kaina buvo nustatyta.

Jurbarkiečiai turėjo kino mechaniką Jankelį Breimaną. Inžinierius Borisas Cheinas mokėjo filmuoti. Yra įamžinęs miesto šventes, sporto varžybas.

,,Triumf “ kino savininkas  I. Geselkovičius 1930 metais prašė didesnio elektros pajėgumo, nes norėjo  įsirengti naują garso aparatūrą ir naują projektorių. Taip pat Kauno gatvėje veikė jo  limonado darykla, kuriai taip pat reikėjo galingesnių elektros įrenginių.

Apie tai, kokius filmus atveš artimiausiu metu visi gyventojai sužinodavo iš mieste, šalia  P. Šachnovičiaus knygyno (dabar įsikūrusi Jurbarko miesto seniūnija  adresu Kauno g. 25) –  pastatytų afišų.  Spalvotų, mediniuose rėmeliuose. Jas dažniausiai nutapydavo gražuolis vaikinas Levinas, kuris už tai gaudavo kelis centus ir nemokamus bilietus į kiną.

Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo sudarytame 1931 metų verslininkų sąraše nurodoma, kad Jurbarke kino teatras buvo Kauno gatvėje 10. Telefonų knygose, išleistose 1935 ir 1940 metais, rašoma, kad į Iciko Geselkovičius limonado dirbtuvę ir kino teatrą „Triumf“ reikėtų skambinti numeriu 30.  O kino ieškoti – Kauno gatvėje 23.

Remiantis jurbarkiečių atsiminimais kino teatro pastatas stovėjo netoli dabartinės katalikų bažnyčios, ten, kur dabar Kauno gatvės pradžioje yra mašinų stovėjimo aikštelė. Pastatas buvęs didelis, plačiomis masyviomis ąžuolo durimis, kuriose  spindėjo bronzinė rankena, panaši kaip Rabinovičiaus namų (dabartinis adresas Vytauto Didžiojo g. 6 arba 4).  Daugelis vyresnių  jurbarkiečių žino senąjį paštą, buvusią taupomąją kasą dabartinėje Vytauto Didžiojo gatvėje, kur ir dabar galima pamatyti panašias duris. Dobė Mostaitė Rozenbergienė prisiminė, kad kino teatras  ,,Triumf“ buvo mediniame name. Sudegė 1940 metais. Limonadinė buvo kitoje Kauno gatvės pusėje. Ten, kur dabar daugiabutyje veikia parduotuvė ,,Naujoji žibutė“ (adresas).

Tačiau tai nebuvo pirmieji  kino teatrai Jurbarke.  Zigmas Toliušis – žymus politikas, advokatas – savo atsiminimuose rašė, kad kinas pradėjo veikti Jurbarke po 1910 metų.  O „laikė“ jį Bilminų šeima, kurie turėjo dar ir viešbutį su restoranu buvusioje Raseinių gatvėje.  Dabar tai Dariaus ir Girėno gatvė. Atsiminimai publikuoti „Jurbarko kraštas“ 1999\1, 34 psl.

Pirmieji filmai buvo be garso. Vargonininkas, chorvedys Jonas Pocius, gyvenęs tuo metu Jurbarke, bažnyčioj kasdienes pamaldas atgrojęs, skubėdavo į pamokas gimnazijoje, o vakare skambindavo begarsiam kino filmui.

Nuo 1934 metų lapkričio mėnesio Jurbarke jau veikė ir „šviesgarsinis kinematografas“, kaip laikraštyje ,,Lietuvos aidas“ rašė – tai garsinis kinas. O aparatūrą sudėjus į tris didelius lagaminus buvo galima keliauti po mažesnius miestelius ar kaimus.

Sumažėjus kino teatrų konkurencijai, tuoj laikraščiuose atsirado žinutės, kad anksčiau buvo ir filmai geresni, ir laiku prasidėdavo, ir suolai žmoniškesni. Jei filmo pradžią paskelbdavo 8 valandą, tik devintą pradėdavo rinktis žiūrovai, o  9.30 valandą pradėdavo rodyti. Įgarsinimas irgi sulaukė kritikos pasak miestiečių – ,,Muzika moderniška – pririšk būriui kačių prie uodegų skardos dėžučių ir pasiundyk – muzika bus ne prastesnė“.

Mordechai Zilber savo atsiminimuose apie Jurbarką rašė, kad rodydavo pirmuosius filmus vienas lenkų patriotas Skeltz ir vyresnė moteris. Vyras prastai gyveno, nors turėjo kelis amatus – grodavo žydų vestuvėse, žvejodavo. Po filmo jis eidavo nakvoti į Feinbergų viešbutį ir grodavo vidury nakties, kai niekas negirdi.

Knygoje ,,Memorial Book of Yurburg“ tarp visų atsiminimų daug vietos skiriama ir kino teatrui. Žydai, kurie iki holokausto spėjo išvykti į Palestiną, Ameriką, pasakoja, kad Jurbarke jaunystėje  gyveno kaip geriausiame sapne. Prisimena stovyklas, mokslą gimnazijoje. Ir mokytojus. Daugelis žydų gimnazijos mokytojų buvo baigę aukštuosius mokslus užsienyje. Gimnazijos direktorius Mordechajus Teichmanas atvyko iš Vienos. Laikėsi Vakarų Europos manierų. Turėjo labai gerą jumoro jausmą. Bet ir griežtas. Buvo sukurta daug taisyklių. Viena iš jų skelbė, kad į filmą negalima eiti tol, ko jį nepamatys nors vienas mokyklos mokytojas ir nepasakys savo teigiamos ar neigiamos nuomonės. Gimnazistai eidavo slapta. M. Zilber rašė ,,Mes su draugais dažnai persirengdavome ir slapta įsmukdavome į kiną, kai užgesdavo šviesos. Sėdėdavome pasilenkę, drebėdami iš baimės. Eidavome net į tuos, kur gimnazijos vadovybė buvo uždraudusi“.  Filmai rodė kitas šalis, o mieste nuolat sklido kalbos apie emigraciją.

Kinas buvo ne tik informacijos, pasilinksminimo, bet ir politinė priemonė. Kai 1937 metais Lenkija paskelbė ultimatumą Lietuvai, Jurbarke dvi dienas žmonės nėjo į kiną – aukojo ginklų fondui.

Nuo 1940 metų laikraščiuose atsiranda žinučių apie vis prastėjančią tvarką kino teatruose. Viename iš jų buvo rašoma, kad Iciko Geselkovičiaus  kino teatre ,,Triumf“  seansų  pradžia vėluoja dėl kažkokio pareigūno prašymo telefonu jo palaukti. Tuo metu galiojo nerašyta taisyklė, kad policijos tarnautojai bei kiti pareigūnai turėdavo nemokamas ,,kontramarkes“. Visi filmai buvo gaunami iš užsienio, Valiutų bankas kontroliuodavo atsiskaitymus, todėl reikėjo taikytis prie naujų reikalavimų.

Jurbarke rodydavo tokius pat filmus, kaip Kaune. Jie būdavo vokiečių arba rusų kalbomis. Įdomu tai, kad ir Kaune prieškariu buvo kino teatrai pavadinimu ,,Rekord“ ir „Triumf“.

Po 1940 metų liepos 7 dieną įvykusio gaisro Feinbergų malūne kino teatras ,,Triumf“ sudegė. Sudegė didelis senamiesčio kvartalas. Buvusių medinių namų vietoje dabar stovi daugiabučiai.

Dabar 2021 metai.  Jurbarke Kauno gatvėje šeštadienio vakarais tylu.

Feinbergų elektrinė tiekė elektrą abiems kino teatrams. Prie durų bilietus tikrindavo durininkai. Filmus rodydavo penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais. Jei viename rodė labai gerą, kitas kino teatras tą dieną būdavo tuščias, be žiūrovų. Jei parduotuvėse prieškariu kainos nebūdavo nurodomos, reikėdavo derėtis, tai kino teatre bilieto kaina buvo nustatyta.

Jurbarkiečiai turėjo kino mechaniką Jankelį Breimaną. Inžinierius Borisas Cheinas mokėjo filmuoti. Yra įamžinęs miesto šventes, sporto varžybas.

,,Triumf “ kino savininkas  I. Geselkovičius 1930 metais prašė didesnio elektros pajėgumo, nes norėjo  įsirengti naują garso aparatūrą ir naują projektorių. Taip pat Kauno gatvėje veikė jo  limonado darykla, kuriai taip pat reikėjo galingesnių elektros įrenginių.

Apie tai, kokius filmus atveš artimiausiu metu visi gyventojai sužinodavo iš mieste, šalia  P. Šachnovičiaus knygyno (dabar įsikūrusi Jurbarko miesto seniūnija  adresu Kauno g. 25) –  pastatytų afišų.  Spalvotų, mediniuose rėmeliuose. Jas dažniausiai nutapydavo gražuolis vaikinas Levinas, kuris už tai gaudavo kelis centus ir nemokamus bilietus į kiną.

Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo sudarytame 1931 metų verslininkų sąraše nurodoma, kad Jurbarke kino teatras buvo Kauno gatvėje 10. Telefonų knygose, išleistose 1935 ir 1940 metais, rašoma, kad į Iciko Geselkovičius limonado dirbtuvę ir kino teatrą „Triumf“ reikėtų skambinti numeriu 30.  O kino ieškoti – Kauno gatvėje 23.

Remiantis jurbarkiečių atsiminimais kino teatro pastatas stovėjo netoli dabartinės katalikų bažnyčios, ten, kur dabar Kauno gatvės pradžioje yra mašinų stovėjimo aikštelė. Pastatas buvęs didelis, plačiomis masyviomis ąžuolo durimis, kuriose  spindėjo bronzinė rankena, panaši kaip Rabinovičiaus namų (dabartinis adresas Vytauto Didžiojo g. 6 arba 4).  Daugelis vyresnių  jurbarkiečių žino senąjį paštą, buvusią taupomąją kasą dabartinėje Vytauto Didžiojo gatvėje, kur ir dabar galima pamatyti panašias duris. Dobė Mostaitė Rozenbergienė prisiminė, kad kino teatras  ,,Triumf“ buvo mediniame name. Sudegė 1940 metais. Limonadinė buvo kitoje Kauno gatvės pusėje. Ten, kur dabar daugiabutyje veikia parduotuvė ,,Naujoji žibutė“ (adresas).

Tačiau tai nebuvo pirmieji  kino teatrai Jurbarke.  Zigmas Toliušis – žymus politikas, advokatas – savo atsiminimuose rašė, kad kinas pradėjo veikti Jurbarke po 1910 metų.  O „laikė“ jį Bilminų šeima, kurie turėjo dar ir viešbutį su restoranu buvusioje Raseinių gatvėje.  Dabar tai Dariaus ir Girėno gatvė. Atsiminimai publikuoti „Jurbarko kraštas“ 1999\1, 34 psl.

Pirmieji filmai buvo be garso. Vargonininkas, chorvedys Jonas Pocius, gyvenęs tuo metu Jurbarke, bažnyčioj kasdienes pamaldas atgrojęs, skubėdavo į pamokas gimnazijoje, o vakare skambindavo begarsiam kino filmui.

Nuo 1934 metų lapkričio mėnesio Jurbarke jau veikė ir „šviesgarsinis kinematografas“, kaip laikraštyje ,,Lietuvos aidas“ rašė – tai garsinis kinas. O aparatūrą sudėjus į tris didelius lagaminus buvo galima keliauti po mažesnius miestelius ar kaimus.

Sumažėjus kino teatrų konkurencijai, tuoj laikraščiuose atsirado žinutės, kad anksčiau buvo ir filmai geresni, ir laiku prasidėdavo, ir suolai žmoniškesni. Jei filmo pradžią paskelbdavo 8 valandą, tik devintą pradėdavo rinktis žiūrovai, o  9.30 valandą pradėdavo rodyti. Įgarsinimas irgi sulaukė kritikos pasak miestiečių – ,,Muzika moderniška – pririšk būriui kačių prie uodegų skardos dėžučių ir pasiundyk – muzika bus ne prastesnė“.

Mordechai Zilber savo atsiminimuose apie Jurbarką rašė, kad rodydavo pirmuosius filmus vienas lenkų patriotas Skeltz ir vyresnė moteris. Vyras prastai gyveno, nors turėjo kelis amatus – grodavo žydų vestuvėse, žvejodavo. Po filmo jis eidavo nakvoti į Feinbergų viešbutį ir grodavo vidury nakties, kai niekas negirdi.

Knygoje ,,Memorial Book of Yurburg“ tarp visų atsiminimų daug vietos skiriama ir kino teatrui. Žydai, kurie iki holokausto spėjo išvykti į Palestiną, Ameriką, pasakoja, kad Jurbarke jaunystėje  gyveno kaip geriausiame sapne. Prisimena stovyklas, mokslą gimnazijoje. Ir mokytojus. Daugelis žydų gimnazijos mokytojų buvo baigę aukštuosius mokslus užsienyje. Gimnazijos direktorius Mordechajus Teichmanas atvyko iš Vienos. Laikėsi Vakarų Europos manierų. Turėjo labai gerą jumoro jausmą. Bet ir griežtas. Buvo sukurta daug taisyklių. Viena iš jų skelbė, kad į filmą negalima eiti tol, ko jį nepamatys nors vienas mokyklos mokytojas ir nepasakys savo teigiamos ar neigiamos nuomonės. Gimnazistai eidavo slapta. M. Zilber rašė ,,Mes su draugais dažnai persirengdavome ir slapta įsmukdavome į kiną, kai užgesdavo šviesos. Sėdėdavome pasilenkę, drebėdami iš baimės. Eidavome net į tuos, kur gimnazijos vadovybė buvo uždraudusi“.  Filmai rodė kitas šalis, o mieste nuolat sklido kalbos apie emigraciją.

Kinas buvo ne tik informacijos, pasilinksminimo, bet ir politinė priemonė. Kai 1937 metais Lenkija paskelbė ultimatumą Lietuvai, Jurbarke dvi dienas žmonės nėjo į kiną – aukojo ginklų fondui.

Nuo 1940 metų laikraščiuose atsiranda žinučių apie vis prastėjančią tvarką kino teatruose. Viename iš jų buvo rašoma, kad Iciko Geselkovičiaus  kino teatre ,,Triumf“  seansų  pradžia vėluoja dėl kažkokio pareigūno prašymo telefonu jo palaukti. Tuo metu galiojo nerašyta taisyklė, kad policijos tarnautojai bei kiti pareigūnai turėdavo nemokamas ,,kontramarkes“. Visi filmai buvo gaunami iš užsienio, Valiutų bankas kontroliuodavo atsiskaitymus, todėl reikėjo taikytis prie naujų reikalavimų.

Jurbarke rodydavo tokius pat filmus, kaip Kaune. Jie būdavo vokiečių arba rusų kalbomis. Įdomu tai, kad ir Kaune prieškariu buvo kino teatrai pavadinimu ,,Rekord“ ir „Triumf“.

Po 1940 metų liepos 7 dieną įvykusio gaisro Feinbergų malūne kino teatras ,,Triumf“ sudegė. Sudegė didelis senamiesčio kvartalas. Buvusių medinių namų vietoje dabar stovi daugiabučiai.

Dabar 2021 metai.  Jurbarke Kauno gatvėje šeštadienio vakarais tylu.