Žydų istorija

Žydai Jurbarke minimi jau XV-ajame amžiuje, o 1642 m. rugsėjo 4 d. Jurbarko žydai gauna Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos bei LDK raštininko Kristupo Zavišos pasirašytą privilegiją laisvai pirkti namus bei sklypus ir naudotis visomis piliečių teisėmis Jurbarko mieste. Privilegijoje sakoma, kad prašymą privilegijai suteikti parašė Vilniaus žydas Lozorius Maižieševičius, „mūsų Jurbarke“ nuo seno gyvenančių žydų vardu. 1644 m. vasario 1 d. specialiu raštu Jurbarko žydams jų teises garantavo dar ir valdovo žmona Cecilija Renata.

XIX-ame amžiuje Jurbarkui suklestėjus ir tapus vienu iš didžiausių Rusijos imperijos prekybos miestų, išaugo miesto gyventojų skaičius, o didelę jų dalį sudarė žydai. 1897 m. mieste iš viso buvo 7391 gyventojas, iš jų 2350 žydai. Vėliau, nepriklausomos Lietuvos metais, (remiantis Lietuvių enciklopedijos duomenimis) 1940-ais metais mieste buvo 5400 žmonių, iš kurių 42 proc. žydai.

Žydų bendruomenė gyveno gana uždarai (pas lietuvius jie mažai svečiavosi, nes negalėjo valgyti nekošerinio maisto, iš nekošerinių indų), tačiau Jurbarko žydai ir lietuviai gražiai sugyveno – kartu dirbo, kartu mokėsi jų vaikai, kai buvo uždaryta žydų mokykla. Žydai dalyvavo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose. Bendrai sprendė ir svarbius miesto klausimus – 1918-ais metais Jurbarko miesto taryboje buvo 15 lietuvių, 13 žydų, 4 vokiečiai ir 1 rusas. Visi žydai kalbėjo lietuviškai. Ne vienas lietuvis puikiausiai kalbėjo ir žydiškai.

1941 m. birželio 22 d. 8 val. į Jurbarką įžengus vokiečių armijai Jurbarko žydų padėtis kardinaliai pasikeitė. Liepos 3 d. prasidėjęs masinis genocidas lėmė tragišką Jurbarko žydų likimą. Iš gausios Jurbarko žydų bendruomenės, be tų kurie grįžo gyvi iš tremties Sibire, gerų žmonių ir palankių aplinkybių dėka liko šie žydai: Basia Gutienė, Dobė Rozenbergas, Chaimas Jofė, Judita Pucaitė, Ošeris Mejerovičius su žmona Chaja, Hindė Kobelkovskytė, Zamas Kaplanas, Zanas Rikleris, Zelda Kromienė.