Senosios Jurbarko žydų kapinės

1642 m. rugsėjo 4 d. Jurbarko žydai gavę Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos bei LDK raštininko Kristupo Zavišos pasirašytą privilegiją laisvai pirkti namus bei sklypus ir naudotis visomis piliečių teisėmis Jurbarko mieste pasistatė sinagogą ir gavo sklypą kapinėms.

Žydų tradicijoje mirusiųjų pasaulis turi būti atskirtas nuo gyvųjų pasaulio, kad nebūtų drumsčiama „Amžinybės namų“ ramybė. Todėl renkantis sklypą kapinėms buvo atsižvelgta ir į geografinę miestelio padėtį. Vieta kapinėms turėjo būti atokiau, ant kalnelio už upės, už miško ar miškelyje. Šiuo atveju Jurbarko žydai kapinių vietą pasirinko rytinėje Jurbarko dalyje, Naujasodžių kaime.

Lemtingi Jurbarko žydų bendruomenei įvykiai kapinėse vyko 1941 m. liepos 3 d., kai prasidėjo pirmasis masinis žydų tautybės žmonių genocidas. Tą kartą buvo atrinkti žydų inteligentijos atstovai ir aktyvūs visuomenės veikėjai. Pasmerktųjų kolonoje nemažai buvo ir lietuvių (skulptorius Vincas Grybas, buvęs milicijos darbuotojas Antanas Andrikis, valsčiaus ir miesto sekretorius Vincas Petravičius ir kiti). Iš viso tą dieną buvo nužudyta 350–355 žmonės.

Žydų antkapius puošia poezija su akrostichais (eiliuotai tekstai, kurių eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį). Pasak Jurbarko miesto žydų kapinių puoselėtojos Ritos Vaivos Begenat, ši tradicija atkeliavusi iš Vokietijos.

Senosese žydų kapinėse žudynių vietoje stovi paminklas aukoms atminti. Kasmet į senąsias Jurbarko miesto žydų kapines liepos 3 d. Jurbarko krašto bendruomenė renkasi 1941 m. liepos 3 dienos žudynių aukoms atminti. (PIROČKINAS, Arnoldas. Iš: Jurbarkas: istorijos puslapiai. Vilnius: UAB „Pradai“, 1996, p. 174-188. ISBN 9986-405-97-1).