Nuo XVI-ojo amžiaus žydų bendruomenės Jurbarke įsikūrimo, įvairiose miesto dalyse žydai turėjo 7 sinagogas (GIEDRAITIS-GIEDRIUS, Antanas. Iš: Mūsų Jurbarkas. Chicago: Jurbarkiečių Sambūris, 1979, p. 135.). Mažosios sinagogos stovėjo įvairiuose žydų gyvenamuose kvartaluose.
Gausėjant žydų bendruomenei XVIII-ojo amžiaus pabaigoje Jurbarko žydų bendruomenė pasistatė didelę medinę sinagogą – pagal vidaus įrangą sinagoga buvo tikras drožybos meno kūrinys, ir buvo laikoma vienu iš didžiausių lietuviškos architektūros paminklų. Sinagogos vidaus įrengimai buvo mediniai, smulkaus rankų darbo, meistrų padaryti. Šia sinagoga buvo susidomėjęs vilnietis dailininkas Mykolas E. Andrioli (1836–1893) ir ją nupiešęs. Iš lauko ir iš vidaus ji buvo fotografuota Jurbarko lankytojų (GIEDRAITIS-GIEDRIUS, Antanas. Iš: Mūsų Jurbarkas. Chicago: Jurbarkiečių Sambūris, 1979, p. 135).
XIX-ajame amžiuje netoliese medinės Sinagogos pastatoma mūrinė sinagoga. Abi sinagogos buvo Jurbarko žydų dvasinio, visuomeninio gyvenimo centrai. Pasiturintys žydai jose turėdavo savo nupirktą, įvardytą vietą prie pat „orenkeidešo“ (altoriaus) arba kiek tolėliau. Prie ilgo stalo, esančio arčiau sinagogos lauko durų, burdavosi miestelio žydų varguomenės žmonės.
Ypač iškilmingos pamaldos vykdavo per didžiąsias šventes, kai dalyvaudavo sinagogos choras. Chorui užtraukus šventinę giesmę atrodydavo, kad palubėje tarsi skraido angelai.
Be sinagogų Jurbarke veikė keletas koplyčių.
1941-tais metais medinę sinagogą, nacių įsakymu, nugriauti turėjo patys žydai. Mūrinės sinagogos pastatas išliko iki šių dienų. (PIROČKINAS, Arnoldas. Iš: Jurbarkas: istorijos puslapiai. Vilnius: UAB „Pradai“, 1996, p. 174-188. ISBN 9986-405-97-1).
