Kauno gatvė (anksčiau vadinta Didžiąją, vėliau Vilniaus) nuo seno buvo Jurbarko žydų telkimosi centras. Jau 1650-aisiais metais Jurbarke stovėjo 7 žydų namai, aplink statėsi sinagogas ir „cheider“ (Talmudo melamedo vadovaujama vaikų gružė, kuri privačiai mokėsi pradinį Šventojo Rašto kursą „Chumeš“).
XVII-ojo a. pabaigoje, Kauno gatvėje Jurbarko žydų bendruomenė pastatė medinę sinagogą, įdomios ir vertingos architektūros pastatą (kurį priversti vokiečių kariuomenės 1941-aisiais metais patys turėjo sugriauti), o XIX-ame amžiuje, didėjant žmonių skaičiui, netoli medinės sinagogos, pastatoma mūrinė sinagoga – pastaroji buvo labiau „žieminė“ – šildoma, todėl labai tikusi pamaldoms ir Toros studijavimui šaltesniu metų laiku. Mūrinė sinagoga išlikusi iki šių laikų (Kauno g. 64).
Kauno gatvė traukė smulkiuosius Jurbarko žydų verslininkus. Dabartinėje Kauno gatvėje kūrėsi smulkios krautuvėlės (vadintos kolonijinių prekių krautuvėmis), siuvyklos. Įsikūrė stambių parduotuvių savininkai bei urmininkai: garsi Jokūbo Goldės avalynės parduotuvė (Kauno g. 72), Joselio Grinbergo geležies ir ūkio mašinų krautuvė, Dovydo Polovino manufaktūros prekyba (Kauno g. 70). Dovydo Lapinsko alaus urmo sandėliai, mediena prekiavo Motelis Berzneris, Kiekvienas krautuvininkas turėjo savo klientūrą, ir vienas kitą vadindavo vardais, jautė ryšį. Žydų parduotuvėse lietuviai pirkdavo žemės ūkio padargus, audinius, apavą, stiklą, miltus, mieles, muilą. Daugelis klientų prekes pirkdavo skolon („bargan“). Vėliau visuomet sąžiningai atsiskaitydavo. Vienas kitam duotas žodis buvo šventas dalykas.
Vienas iš didžiausių verslininkų Jurbarko žydų bendruomenėje buvo Girša Feinbergas, Jurbarke turėjęs malūną, lentpjūvę, o nuo 1921-ųjų metų – ir elektrinę, kuri apšvietė ne tik sinagogą, bet ir evangelikų liuteronų bažnyčią, gaisrinės pastatą ir visą Kauno gatvę. Tačiau 1940 m. liepos 7 d. nuo elektrinės kilęs gaisras sunaikino ne tik Fainbergo turtą, bet ir du trečdalius miesto – sudegė visi mediniai namai, stovėję nuo dabartinės Jurbarko seniūnijos (Kauno g. 25) iki pat Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios (M. Valančiaus g. 1).
Turgaus aikštė buvo įsikūrusi tarp medinės ir mūrinės sinagogų – anuomet turguje nebūdavo dengtų prekystalių. Savo prekes prekeiviai išdėliodavo vežimuose ant šieno. Turgus vykdavo pirmadieniais ir ketvirtadieniais – ankstyvą rytą į turgų rinkdavosi prekybininkai iš aplinkinių gyvenviečių: Šilinės, Skirsnemunės, Girdžių, Vertimų, Eržvilko ir iš toliau – Kidulių ar Sudargo. Turguje buvo prekiaujama įvairiomis gėrybėmis: rugiais, kviečiais, miežiais ir kitomis grūdinėmis kultūromis, avikailiais ir vilnomis. Prekiaudavo ir gyva produkcija: paršeliais, veršeliais, antimis ir vištomis, žąsimis. Taip pat ir kiaušiniais, sviestu, vaisiais, uogomis ir kitomis miško gėrybėmis. Turgus buvo tarsi gyvas „choras“ – skambėjo lietuvių, žydų, vokiečių ir čigonų, lenkų, rusų balsų melodija.
Turgaus dieną netoli mūrinės sinagogos veikdavo loterijos ratelis, kuriame už 50 ct. mokestį galėdavai laimėti šokolado. Veikė ir kiaušinių supirkimo punktas, priklausęs Dovydui Icikui Beimanui ir Hiršai Fanbegui. Supirkę kiaušinius juos veždavo į Vokietiją.
Jurbarko žydai nebuvo tik smulkieji prekybininkai, jie XIX-ame a. turėjo kontoras Rygoje, Karaliaučiuje, Varšuvoje, Maskvoje, per muitinę keliaudavo milijoninės vertės prekės. Pavyzdžiui, 1885 m. įvežta prekių už 5430446 sidabro rublius. (PIROČKINAS, Arnoldas. Iš: Jurbarkas: istorijos puslapiai. Vilnius: UAB „Pradai“, 1996, p. 174-188. ISBN 9986-405-97-1).
