Žydų tauta visuomet daug dėmesio skyrė mokslui ir švietimui. Žydų vaikų švietimas prasidėdavo nuo judaizmo religinių, etninių teisės principų mokymo.
Tam tikslui pirmoji Jurbarke žydų išlaikoma pradinė mokykla „Talmud Tora“ įkurta jau 1884-ais metais, o beveik po 40 metų 1921 m. liepos 7 d. Jurbarko miesto žydai įteikė Švietimo ministerijai prašymą leisti įkurti realinę gimnaziją. Po savaitės gaunamas leidimas Jurbarke organizuoti keturių klasių progimnaziją žydų dėstomąja kalba. Progimnaziją turėjo išlaikyti patys žydai, taigi mokslas buvo mokamas.
Savo darbą ji pradėjo iki šių laikų išlikusiame pailgame, vieno aukšto mediniame name, kuris tuomet buvo vadinamoje „Vaznelynėje“, ant Imsrės upės šlaito. Pirmajame aukšte iš abiejų koridoriaus pusių buvo kelios nedidelės klasės, kuriose tilpdavo apie 15–20 mokinių. Viena didesnė klasė buvo skirta minėjimams, saviveiklos koncertams, tėvų susirinkimams. Joje vykdavo ir baigiamieji egzaminai. Priešpiečius mokiniai atsinešdavo iš namų, valgyklos mokykloje nebuvo.
Pirmasis gimnazijos direktorius buvo Abraomas Efrosas, o jam išvykus dėstyti į Kėdainius jį pakeitė Pinkusas Dovydas Rišmanas.
Pirmaisiais veiklos metais Jurbarko žydų progimnazija turėjo tris klases, kuriose iš viso mokėsi 104 mokiniai (PIROČKINAS, Arnoldas. Iš: Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918-1940 metai. Vilnius: „Margi raštai“ leidykla, 2018, p. 35. ISBN 978-9986-09-485-2). Mokėsi visi kartu – ir Lietuvos piliečiai ir žydų religijos bei tautybės (PIROČKINAS, Arnoldas. Iš: Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918-1940 metai. Vilnius: „Margi raštai“ leidykla, 2018, p. 34. ISBN 978-9986-09-485-2). O jau 1924-tais metais Žydų progimnazijoje klasių skaičius išaugo iki penkių pagrindinių ir vienos parengiamosios, o ir mokinių skaičius nuolat didėjo – datuojamais metais jis siekė 133 mokinius (PIROČKINAS, Arnoldas. Iš: Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918-1940 metai. Vilnius: „Margi raštai“ leidykla, 2018, p. 50. ISBN 978-9986-09-485-2). Nors ministerija leidimo organizuoti progimnaziją į aštuonių klasių gimnaziją nedavė, vis dėlto 1925 m. rugsėjo 8 d. leista plėsti mokslą iki aštuonių klasių. Nuo 1925 m. rugpjūčio 1 d. ji gavo labai sudėtingą pavadinimą – „Draugijos viduriniam mokslui tarp žydų vaikų skleisti Jurbarko žydų gimnazija“.
Išaugusi gimnazija reikalavo ir daugiau lėšų. Švietimo ministerijai lėšų neskyrus, gimnazijos perspektyvos tapo labai neaiškios. Be materialinės pagalbos mokyklai buvo labai sunku išlaikyti tinkamą mokslo lygį. Vienas po kito ją paliko geriausi mokytojai, o mokiniai stojo į valstybinę Jurbarko gimnaziją.
1932-aisiais metais Jurbarko žydų gimnazijoje telikę vos 39 mokiniai (PIROČKINAS, Arnoldas. Iš: Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918-1940 metai. Vilnius: „Margi raštai“ leidykla, 2018, p. 50. ISBN 978-9986-09-485-2). 1932 m. lapkričio 8 d. direktoriumi tapęs Dovydas Kaganskis (pirmtakai matydami blogėjančią situaciją atsistatydino), nepajėgęs išspręsti gimnaziją užgriuvusių finansinių problemų, 1934 m. balandžio 24 d. parašė raštą, kad nuo tų metų liepos 1 d. Jurbarko žydų gimnazija likviduojama.
Chaimo Jofės prisiminimuose gimnazijos mokytojų kolektyvui buvo būdingas gilus dėstomų dalykų didaktikos ir metodikos pažinimas bei taikymas pamokose, užklasiniame darbe. Mokymo programos rėmėsi realinės mokyklos sampratos programa, kurioje vyravo matematikos ir gamtos mokslų dėstymas. Pamokų metas buvo skiriamas ne tiek žiniom perteikti, kiek savarankiškai suvokti žinių prasmę. Mokiniai buvo pratinami sąmoningai ir kritiškai vertinti gyvenimo reiškinius bei suvokti jų praktinę reikšmę. Žydų gimnazijoje buvo dėstoma lietuvių kalba. Mokytis jos nebuvo lengva. Chaimo Jofės prisiminimuose paminėtas mokytojas J. Navasaitis teigė: „Išmoksi lietuviškai mąstyti, tada ir lietuvių kalbą gerai išmoksi“. Didelėmis mokytojo pastangomis gimnazijos mokinių antrąja gimtąja kalba tapo lietuvių kalba.
Kad ir trumpai gyvavusi, ši žydų mokykla davė abiturientų, kurie vėliau baigę Lietuvos aukštąsias mokyklas, pasižymėjo šalies gyvenime. (PIROČKINAS, Arnoldas. Iš: Jurbarkas: istorijos puslapiai. Vilnius: UAB „Pradai“, 1996, p. 174-188. ISBN 9986-405-97-1).